Praėjusio šimtmečio pradžioje Maskvoje, ten, kur dabar stovi viešbutis „Maskva”, atsidarė garsi Pečkino kavinė. Penkiuosė kambariuose, kur buvo biliardinė, ant stalų gulėjo naujausi laikraščiai bei žurnalai ir kasdien čia rinkdavosi žinomi rašytojai, aktoriai, muzikantai, menininkai. Čia lankydavosi V. Belinskis, A. Gercenas, T. Granovskis, M. Bakuninas, M. Sčepkinas, P. Močalovas, A. Ostrovskis ir kiti žymūs rusų kultūros veikėjai. Apie šią kavinę A. Pisemskis rašė: „Pati protingiausia ir išmoningiausia vieta Maskvoje”, o poetas A. Fetas prisimindavo: „Kas žino, kiek tikros meilės mokslui ir menui išplatino Pečkino kavinė”. Ši kavinė aprašyta V. Vonliarskio knygoje „Magistras”, o A. Ostrovskiui ji tapo pjesės „Pelninga vieta” trečiojo veiksmo karčemos prototipu.
Vienoje „Izvestijų” laikraščio korespondencijoje iš Budapešto pasakojama apie knygą, kurios rašymo procese dalyvavo žymūs vengrų rašytojai, žurnalistai ir menininkai. Knyga buvo skirta kavinės „Hungarija” septyniasdešimtmečiui. Toje kavinėje žmonės, rašę šią knygą, kurį laiką dirbo, begaliniai ginčijosi, dalijosi vienas su kitu kūrybiniais sumanymais. Čia gimdavo naujų kūrybinių idėjų, paveikslų siužetų, buvo rašomi straipsniai ir knygos. Būtent ši kavinė, kurioje dabar prie stalų pritvirtintos nedidelės memorialinės lentelės su žinomų kultūros veikėjų, lankiusių šią kavinę, pavardėmis, kažkada gavo iš vieno provincijos laikraščio telegramą: „Redaktorių pašaukė kariuomenę, rytoj pat atsiųskite. tinkamą kandidatą”.
Žinomi menininkai, rašytojai, poetai ir muzikantai savo kūriniuose šiai kavinei atidavė pagarbos duoklę. Jai paskirtos dainos, dramos ir komedijos. Ši tema atsispindi XVIII a. prancūzų dailininko Van Lo paveiksluose.
Paryžiuje 1703 m. buvo išleista rinktinė kantatų, skirtų šiai kavinei. Poetas Gotfridas Krausė 1716 m. parašė tekstą pirmai vokiečių kantatai apie kavą. Poetas Pikandras — J. S. Bacho libretistas — 1727 m. parašo humoristinę novelę. Joje kalbama apie tai, kad dėl draudimų gerti kavą prasideda maras ir nerimas, tačiau draudimą panaikinus, jie iškart praeina.
Mėgstąs linksmą humorą, J. S. Bachas 1732 m. parašo 211-tą kantatą. Tačiau tai neįprasta kantata, o greičiausiai vienos dalies operetė. Jos siužetas paprastas. Griežtas tėvas bando atpratinti dukrą gerti kavą. Nei grasinimai, nei pasiūlymai sėkmės neatneša ir tik pažadas išleisti dukrą už vyro lyg paveikia užsispyrėlę. Tačiau vos tik tėvas išeina ieškoti jaunikio, duktė tuoj pat iškilmingai pareiškia: „Nė vienas jaunikis neįžengs šiuos namus, kol neduos žodžio ir neužrašys vedybų sutartyje, kad leis man virti kavą, kada tik panorėsiu!”
Jei norite daugiau sužinoti apie kavą, paskaitykite žinomą Eduardo de Filipo pjesę „Ach, jau tie vaiduokliai”, kurioje pagrindinis veikėjas smulkiai išdėsto žiūrovui visas kavos virimo plonybės.
Kaip matome, kava žmogaus gyvenime užima tam tikrą vietą. Ji susijusi su mūsų kasdienybe ir rūpesčiais. Suprantama, ši aplinkybė neliko jumoristų nepastebėta. Štai keletas trumpų linksmų vaizdelių, įvairiais laikotarpiais atspausdintų populiariuose žurnaluose. Vienaip ar kitaip juokai susiję su kava. Galbūt, tai nėra humoro šedevrai, bet jie suteikia galimybę pažiūrėti daiktus kitu aspektu, o tai jau naudinga.
Kaip jau žinome, yra įvairūs kavos virimo būdai. Koks geriausias? Manoma, kad kinai ir japonai idealiai gamina arbatą. O kas idealiausiai verda kavą?
Suteiksime žodį lenkų satyrikui Arnoldui Mostovičiui: „… mūsų kavinėse verdama islandiška, vienietiška, itališka ir braziliška kava. Tačiau visa tai reiškia, jog jūs geriate tą pačią kavą — varšuvietišką, nors tokio pavadinimo pas mus nėra.
Tiesa, kartą Maskvoje man pasiūlė paragauti varšuvietiškos kavos — su plakta grietinėle. Aš įsitikinęs, kad tai buvo vienietiška ‘kava, kuri nežinoma nei Varšuvoje, nei Vienoje. Prancūzijoje ši šalta kava vadinama „Lješo kava” — Belgijos miesto Lješo vardu, bet ten tokios kavos irgi nežino”.
