Uždrausti kavą — vadinasi, netekti nemažų pajamų

1683 m. rugpjūtį turkų. kariuomenė su didžiuoju viziriu Kara Mustafa apsiautė Vieną. Čia buvo kažkoks lenkų karininkas, ilgą laiką gyvenęs pas turkus ir mokąs turkų kalbą. Jam pavedė perduoti raštą hercogui Sarliui Loraniečiui, kuris vadovavo jungtinei lenkų ir vokiečių kunigaikščių kariuomenei. Georgijus Kolčinskis, taip vadino šį karininką, puikiai atliko pavedimą ir kelis kartus prasibrovė pro priešo kariuomenę. Jam buvo pažadėtas apdovanojimas būsimų trofėjų sąskaita, Vienos miesto garbės piliečio vardas ir dokumentas, suteikiantis teisę mieste imtis bet kokio verslo, kokį jis laiko pelningu sau.

Lenkai ir vokiečiai nugalėjo. Buvo paimta daug grobio. Be kito grobio, bavariškiesiems raiteliams Dunojaus saloje Leopoldštadte atiteko 500 maišų tamsių malonaus kvapo pupelių. Bet ką su jomis daryti, niekas nežinojo. Tiesa, būrio vadas kažkur buvo girdėjęs, kad tokiomis kavos pupelėmis turkai, esą, šerią kupranugarius. Kadangi kupranugarių Europoje gali matyti retai, jis įsakė maišus išmesti Dunojų. Tačiau vietiniai gyventojai tam pasipriešino ir įvyko susirėmimas. Tuo kritišku momentu scenoje pasirodo šaunusis Kolčinskis, kuris puikiai žino, ką reikia daryti su šitomis pupelėmis. Jam atsalsyti niekas negalėjo. Jis paima maišus su kava ir netrukus šalia Sv. Stefano bokšto atidaro kavinę.

Iš principo vieniečiams kava patiko, bet tai buvo turkiškas gėrimas, o atmintyje dar gyvas buvo turkų žvėriškumas ir todėl patriotiniai jausmai kava žavėtis neleido. Puiku, nutarė Kolčinskis, turkiška kava netinka, vadinasi, bus vienietiška kava. Trys šaukštai pieno ir truputis medaus filtruotoje kavoje — naujo gėrimo receptas. Vieniečiams kava patiko, o išradingas Kolčinskis pas kepėją Krapfą užsako pusmėnulio formos bandeles. Kartu su kava vieniečiai pradėjo naikinti neapkenčiamą pusmėnulį, kuris puikavosi turkų vėliavose, ir patriotiniai jausmai buvo visiškai patenkinti. XVII a. Vienoje atsidaro daugybė kavinių, o jų stilių perima kitos Europos sostinės.

Negalima sakyti, jog Europoje kava paplito be kliūčių. Kai kurie feodalai XVIII a. savo valdose bandė uždrausti atvirai arba slaptai gerti kavą. Tokį sprendimą priėmė, pavyzdžiui, vienas iš Vestfalijos kunigaikščių. Tačiau miestiečiai, atsiliepdami į draudimą, išnešė stalus ir kėdes į gatves ir gėrė jiems patikusį gėrimą. 1766 m. landgrafas Frydrichas Gesingskis išleido įsakymą, draudžiantį gerti kavą. Šis įsakymas galiojo 20 metų. Skundikas, pranešęs apie kavos mėgėją, gaudavo ketvirtadalį baudos.

Kavos plitimas erzino alaus ir elio prekiautojus. Ne be pagrindo kavoje jie įžvelgė pavojingą konkurentą. Prekybininkai pradėjo aršią kompaniją, siekdami uždrausti kavą. Turėjo jie ir sąjungininkų. Rytuose prieš kavą susivienijo musulmonų šventikai, o Europoje — krikščionių bažnyčia, bijanti, kad „turkiška kava“ atneš islamo poveikį. Kaip tik kava nebuvo vadinama — ir „juodu turkų krauju“, ir „suodžių sirupu“, ir kitais nemaloniais žodžiais. Tačiau Europoje kava nebuvo uždrausta. Priežastis buvo gana aiški. Kava buvo apmokestinama mokesčiais ir rinkliavomis, kurie papildė valdančiųjų turtą. Uždrausti kavą — vadinasi, netekti nemažų pajamų.

Patiko? Pasidalink

Kava žmogui žinoma nuo neatmenamų laikų

Parduodamuose kavos mišiniuose dažniausiai yra cikorijos. Pagal valstybinius standartus į natūralią kavą galima primaišyti 20% cikorijos. Toks mišinys vadinamas „Natūrali kepinta kava su cikorija“.

Pramonė gamina nemažai kavos gėrimų, skirtų tiems, kurie natūralios kavos gerti negali. Lvovo kavos fabrike gaminama daugiau kaip dvidešimt pavadinimų įvairių mišinių, kuriuose nėra natūralios kavos, taigi ir kofeino.

Natūralią kavą pakeičiantys mišiniai sudaromi labai kruopščiai. Pirmiausia išanalizuojamos atskirų komponentų skoninės, maistinės ir aromatinės savybės. Vieni gėrimui suteikia skonį, kiti — kvapą, stiprumą ir kt. Panaudojami įvairiausi organinės kilmės produktai. Cikorijos, pienių šaknys, topinambų gumbai, turintys inulino; figos, morkos — jose daug cukraus; gilės, kaštonai, miežiai, avižos, salyklas — dėl krakmolo; sojos — baltymų; riešutai, vynuogių sėklos, abrikosų kauliukai — dėl riebalų. Rugiai, avižos, miežiai prisotina ekstraktą, kaštonai — sušvelnina skonį, riešutai suteikia stiprumo. Pavyzdžiui, Irako pietuose gaminamas gėrimas iš sugrūstų finiko kauliukų, pagal skoni labai primenantis kavą.

Kavos gėrimai gaminami įvairiems skoniams ir poreikiams. „Miežiniame“ arba „Sveikatoje“ nėra natūralios kavos — ją pakeičia cikorija. „Miežiniame“ yra 20% cikorijos ir 80% miežių, „Kubanėje“ — 16% cikorijos, 40 rugių, 30 miežių ir 15% avižų. „Sveikatoje“ geras miežių ir gilių derinys. Vaikams skirti „Pionierių“ ir „Vaikiškas“ gėrimai. jų sudėtį įeina kaovela (kakavos pupelių luobelės) ir riešutų miltai. Tokia kava turi šokolado prieskoni.

Iš gaminamo kavos gėrimų asortimento reikia pasirinkti tinkamiausią savo skoniui ir pasitarus su gydytoju. Tokį gėrimą paruošti nesudėtinga: milteliai suberiami į karštą vandeni ir virinami 2-3 minutes, paskui leidžiama tirščiams nusėsti ant dugno ir gėrimas išpilstomas į puodukus. Įprasta porcija — vienas šaukštelis stiklinei vandens.

Spaudoje buvo paskelbta originali naujovė, atsiradusi Italijoje — kavos kvapo aerozolinis purkštuvas. Jei dėl sveikatos negalima gerti natūralios kavos, galima pasitenkinti jos kvapu.

Kava žmogui žinoma nuo neatmenamų laikų. Tai liudija iki mūsų dienų išlikusios legendos ir pasakojimai. Galima išgirsti apie šeichą Omarą, gydytoją ir dvasininką, gyvenusi uoloje kaip atsiskyrėlį. Labai dažnai jam į akis krisdavo nepaprastai gražus, kerinčiai giedantis paukštis. Omaras bandė ji pagauti, bet vietoje paukščio rankose liko nuostabios gėlės ir puikūs vaisiai. Omaras juos panaudojo kaip prieskoni nuovirams, kuriais gydė ateinančius pas ji ligonius. Nuoviras turėjo gydomųjų savybių ir garsas apie tai pasklido po visą Arabiją. Omarą paskelbė šventuoju, o Mekoje jo garbei pastatė vienuolyną.

Dažnai galima išgirsti legendą apie piemenį, kuris atkreipė dėmesi nepaprastą aktyvumą ožkų, kurios maitinosi lapais ir vaisiais krūmų, augančių kalnų šlaituose. „Šokančių ožkų“ stebėjimus panaudojo vienuolyno vietininkas. Kavos vaisių ir lapų nuoviras padėdavo vienuoliams nežiovaujant ištverti ilgas naktines maldas.

Kava be kofeino

Patiko? Pasidalink

Maisto pramonė gamina vis naujos rūšies kavos produkciją

Maisto pramonė gamina vis naujos rūšies kavos produkciją. Pavyzdžiui, gaminama karamelės pavidalo koncentruota kava. Siūloma kavą gaminti pastos pavidalo stiklainiuose arba tūtelėse.

Tirpiosios kavos gamybos procesas gana sudėtingas. Stiprus antpilas, pagamintas iš geriausių rūšių natūralios kavos, kruopščiai filtruojamas, paskui išpurškiamas didelėse kamerose, pripildytose inertinių dujų. Skriedami ekstrakto lašeliai susitraukia, išdžiūva ir virsta šviesiai rudų miltelių granulėmis. Tai ir yra tirpioji kava.

Tokie milteliai lengvai tirpsta ir karštame, ir šaltame vandenyje, todėl šią kavą paruošti labai paprasta. Šaukštelis miltelių suberiamas puoduką, užpilama karštu vandeniu ir kava paruošta. Pagal pageidavimą įpilama pieno arba grietinėlės.

Žinoma, pagal skonį ir kvapą kava šiek tiek prastesnė negu pagaminta iš kokybiškų kavos pupelių. Šiuo atveju kalbama apie kava, pagamintą, prisilaikant visų būtinų reikalavimų. Tyrinėtojai įrodė, kad tirpiosios kavos kvapas dingsta ją gaminant ekstrakcijos ir džiovinimo metu. Apkepintos kavos kvapumas — 0,60, kavos ekstrakto — 0,43, o išdžiovintų miltelių — 0,32.

Pasakojama, jog net tirpiosios kavos išradėjas šveicarų chemikas Maksas Morgentaleris buvo gan skeptiškas šio gėrimo atžvilgiu. Galima tik stebėtis, kad ginčuose dėl tirpiosios kavos privalumų ir trūkumų argumentuojama tuo, kad neva tirpioji kava — tai 100 % švari kava. Esmė ta, kad tirpiųjų medžiagų optimali ekstrakcija iš kavos malinio turi sudaryti 19 % (ne daugiau ir ne mažiau), o tirpiąją kavą pereina beveik pusė.

Kiek besiginčytume, ilgainiui tirpiosios kavos kokybė gerėja, jos suvartojama vis daugiau. Pasinaudosime amerikiečių kavos biuro duomenimis. 1953 m. kiekvienam amerikiečiui, vyresniam negu 10 metų, tekdavo 2,57 puoduko kavos per dieną, iš jų 2,31 puoduko natūralių pupelių kavos, o 0,26 — tirpiosios kavos. 1972 m. tie patys skaičiai atrodė taip: iš viso — 2,35 puoduko, iš jų 1,67 natūralios, 0,68 — tirpiosios kavos.

Ar reikia priimti kategorišką sprendimą, pasmerkus visiems laikams tirpiąją kavą arba, atvirkščiai, pripažinus ją vieninteliu vertu gėrimu? Protingiau būtų suderinti vieną su kitu. Jei leidžia sąlygos ir laikas, geriau pratriūsti ilgiau ir pasigaminti natūralių kavos pupelių , o jei nėra nei laiko, nei sąlygų, ar verta visiškai atsisakyti kavos?

Tirpiosios kavos milteliuose išlieka skonis ir aromatas, visos pagrindinės natūralios kavos medžiagos. Gaminant tirpiąją kavą, kofeinas iš pradžių pereina ekstraktą, o paskui miltelių granules. Neginčytinas tokios kavos privalumas — nėra nuosėdų.

Būtina atsiminti, kad tirpioji kava labai higroskopiška. Pakliuvus drėgmei, milteliai sulimpa ir iš jų paruošta kava būna kur kas blogesnė. Gamyboje tai atsižvelgiama. Indeliai su kava uždaromi hermetiškai, dėl to juos galima laikyti ilga laiką. Jei indelis atidarytas, būtina pasirūpinti, kad milteliai nesuliptų. Šiuo atžvilgiu patogu vartoti kavą, išfasuotą pakelius iš aliuminio folijos, padengtos plastiku. Tokiame pakelyje yra 2,5 g miltelių — tiek, kiek reikia puodukui kavos paruošti.

Tirpiosios kavos gamyboje susidaro dideli kiekiai tirščių. Pavyzdžiui, Anglijoje kavos perdirbimo įmonėse gaunama iki 100 tūkst. tonų tirščių per metus. Po to, kai anglų chemikai nustatė, jog tuose tirščiuose yra 24 % riebalų ir 10 % baltymų, buvo pasiūlyta gaminti iš jų didelio maistingumo išspaudas gyvuliams. Kai kuriais atvejais kavos tirščiai gali būti naudingi ir namų sąlygomis. Jais gerai nušveičiami puodai, išplaunami aliejaus buteliai. Be to, kavos tirščiai tamsios odos gaminiams suteikia blizgesį.

Drėgni tirščiai suvyniojami vilnonį arba flanelinį skudurėlį ir šiuo tamponiuku valomas odos paviršius.

Patiko? Pasidalink