Pirmieji gyvenimo metai. Praktiškai nė vieno savo poreikio kūdikis negali patenkinti be suaugusiojo. Motina vaiką maitina ir jį prižiūri. Tik suaugusieji vaikui teikia įspūdžių juk pats jis negali keisti vietos, yra nešiojamas, vartomas, kilnojamas; jis šnekinamas, ties juo barškinama žaisliuku; prie jo prinešamas žaisliukas, leidžiama jį pačiupti. Apskritai suaugęs žmogus yra svarbiausias vaiko pasaulio objektas.
Nenuostabu, kad kūdikis reikalauja nuolat tiesiogiai emocionaliai bendrauti su suaugusiuoju. Ir todėl pagrindinė kūdikio veikla (nors tai skamba ir pernelyg moksliškai kalbant apie tokią gležną būtybę) – bendravimas.
Emociškai bendrauti su suaugusiuoju vaikas pradeda dar neįvaldęs elementariausių veiksmų su daiktais. Kūdikis dar nesupranta žodžių, kuriais į jį kreipiamasi, bet atsiliepia į juos. Jis nesupranta suaugusiojo elgesio, bet džiaugiasi, kai šis prieina, šypsosi.
Eina laikas, vaikas ima domėtis daiktais, pradeda žaisti. Bet pastebetas štai koks įdomus dalykas. Kūdikiui rodomas įdomus žaisliukas. Šis visai arti, vaikas tuoj pat jo siekia. Kuo toliau žaisliuką trauksime, tuo mažiau juo bus domimasi. Jei ji atitrauksime gana toli – maždaug per metrą, vaikas visai liausis į jį reaguoti. Tačiau jeigu šalia žaisliuko atsistos suaugęs žmogus, vaikas vėl ims jo siekti, vėl norės jį pačiupti, kaip ir tada, kai žaisliukas buvo arti. Suaugęs tarsi pagyvina situaciją, kurioje kūdikis veikia. Tuomet aplinkiniai daiktai jam darosi nepaprastai patrauklūs…
Tas pat atsitinka ir žaidžiant – kai suaugęs žaidžia kartu, vaikas džiaugiasi, būna žvalus, ir tik ilgainiui darosi malonus pats žaidimas. Štai kodėl pedagogai ir psichologai taip atkakliai reikalauja, kad suaugusieji tiesiogiai bendrautų su vaiku pirmaisiais mėnesiais; tasai bendravimas visas vaiko gyvenimas, jo tobulėjimo laidas.
Tačiau pamažu atsiranda vaiko poreikis ne paprastai emociškai bendrauti su suaugusiuoju, bet kartu su juo veikti. Susidomėjimas suaugusiuoju pereina į domėjimąsi ir daiktais. O pagrindinė veikla nuo antrųjų metų yra veikla su daiktais.
Tačiau savarankiškai kūdikis negali perprasti daiktų pasaulio. Aišku, kai kurias daiktų savybes jis gali suvokti ir pats: formą, spalvą, svorį. Bet svarbiausia tai, kaip daiktas žmogaus naudojamas. O tai jau galima suvokti tik mėgdžiojant suaugusiojo elgesį, tik iš jo gaunant žinių apie daiktus bei reiškinius, tik naudojant tuos daiktus. Mes perteikiame vaikui žinogaus veiksmų su daiktais patirtį. Tai galime padaryti kalbos padedami. Taigi kalba ima vystytis dėl būtinumo bendrauti su suaugusiuoju. O dėl paties kalbos vystymosi darosi įmanoma apskritai visa tolesnė psichikos raida…
Tolesnis vaiko psichikos raidos žingsnis perėjimas prie vaidmeninio žaidimo. Tai – nauja vaiko poreikio bendrauti su suaugusiuoju pakopa mažajam jau nepakanka paprastai bendrauti su suaugusiuoju, jam maža ir veikti kartu su juo. Jis nori būti toks, ,,kaip suaugęs”, gyventi taip, kaip gyvena suaugusieji. Bet juk jis negali būti suaugęs iš tikrųjų – ir štai ima vaidinti suaugusįjį. Jis tikrus daiktus pakeičia žaislais ir ,,viešpatauja” tarp jų, kaip kad suaugęs viešpatauja tarp tikrų daiktų… Vaidmeninis žaidimas kaip pagrindinė veikla esti svarbus ligi pat mokyklinio amžiaus.
Vaiko poreikiai ir interesai visada siejasi su suaugusiais žmonėmis. Šis ryšys raidos eigoje igauna tik naujas formas. Tobulėja, darosi sudėtingesnis vaiko bendravimo su suaugusiuoju poreikis pasikeičia pagrindinė veikla.
Dar pridursime, kad naujų veiksmų išmokusį vaiką ne visada galime laikyti įvaldžiusiu naują veiklos rūšį. Antai gana anksti galima išmokyti kūdikį operuoti žaislais – supti lėlę, guldyti ją.i lovelę, rengti, stumdyti mašinėles. Bet ar tai išsirutulioja į vaidmeninį žaidimą? Nebūtinai. Neišsirutulioja, jei nesusiklostė vaiko domėjimasis suaugusiųjų gyvenimu, jei jis netrokšta tapti suaugusiu, pagal jėgas atlikinėti suaugusio žmogaus mamos, tėčio, statybininko, vairuotojo funkcijų.
Pagrindinė veikla padeda susiklostyti būdingiausiai kiekvieno amžiaus tarpsnio elgsenai, psichinėms savybėms, asmenybės ypatybėms. Bet, kaip jau minėta, pagrindinė tai ne vienintelė. Psichiškai tobulėti padeda daug kas.
Antai 3-7 metų amžiaus vaikas nežaidžia dvidešimt keturių valandų per parą Jis piešia, lipdo, kuria aplikacijas, konstruoja (psichologų nuomone, tai produktyvios veiklos rūšys). Jis gali atlikti kai kurias mokomąsias, darbo užduotis (nors ir mokymasis, ir darbas kol kas jam ne savarankiškos veiklos rūšys; mokymasis, t. y. tikslingas ir sistemingas žinių suvokimas, mokyklinio amžiaus vaikų užduotis, o darbas, t. y. dalyvavimas visuomeninėje gamyboje,- suaugusiųjų užsiėmimas).
