Šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes

Jau senokai šiltnamių gėlininkystėje didelis dėmesys yra kreipiamas į samanines durpes, ypač tose šalyse, kur netrūksta. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 1957 m. gvazdikai auginami samaninių durpių substrate ir gaunami rekordiniai žiedų derliai — 500 vnt/m2 per metus. Dabar toje šalyje net rožės auginamos samaninėse durpėse. Tarybų Sąjungoje samanines durpes, kaip substratą šiltnaminėms gėlėms auginti, pirmieji pradėjo naudoti latviai ir estai. Latvijos TSR Mokslų Akademijos Centriniame botanikos sode puikios frezijos išauga samaninėse durpėse.

Samaninės durpės formuojasi aukštapelkėse, kuriose maža maisto medžiagų. Jos rūgščios, turi daug organinių ir labai mažai mineralinių medžiagų. Vis dėlto tai labai geras mineralinių medžiagų absorbentas, galintis jų absorbuoti daug daugiau, negu paprasta sodo žemė.

Kuo augalai intensyviau auga, tuo šaknys daugiau eikvoja deguonies ir išskiria anglies dioksido. Todėl labai svarbu, kad dirva būtų poringa. Samaninių durpių poringumas 86-90% (kartais 95%). Prisisotinusių vandens samaninių durpių poringumas sumažėja iki 45-50%. Šie rodikliai taip pat labai palankūs augalams augti ir geresni, negu įvairių dirvožemių mišinių (Puustjarvi, 1974).

Samaninėse durpėse gausu celiuliozės ir hemiceliuliozės. Šias medžiagas skaidantys mikroorganizmai kartu fiksuoja oro azotą, todėl augalai neskursta net ir tada, kai papildomai šio elemento į durpes neįterpiama. Be to, samaninės durpės labai imlios vandeniui, ir jos azoto junginius sulaiko žymiai geriau, negu, pavyzdžiui, smėlio dirvos.

Samaninės durpės perspektyvios dar ir dėl to, kad nelabai užkrėstos įvairių ligų sukėlėjais, ir augalai ne taip serga. Prireikus substratą nesunku pakeisti, nes jis lengvas.

Ar tinka durpės šiltnaminėms gėlėms auginti, sprendžiama pagal jų susiskaidymo laipsnį, t. y. humuso (suirusios organinės medžiagos) procentą durpių masėje. Iki 20% durpių susiskaidymo laipsnis mažas, 20–40% — vidutinis, daugiau kaip 40% — didelis. Durpių susiskaidymą galima nustatyti, šlapias spaudžiant rankoje. Mažai susiskaidžiusių durpių išsisunkęs vanduo skaidrus, gelsvas, o jos tarp pirštų neprasispaudžia. Gerai matyti augalų liekanos. Vidutinio susiskaidymo durpės taip pat neprasispaudžia tarp pirštų, tačiau nuo jų delnai darosi nešvarūs, o vanduo būna šviesiai rudas. Tokiose durpėse sunku įžiūrėti augalų liekantį. Labai susiskaidžiusios durpės prasispaudžia pro pirštus, tepa rankas, skystis būna tamsiai rudas. Augalų liekanų visai nėra. Smulkiau durpės apibūdinamos 2 lentelėje (I. Bojarkina, 1975).

Šiltnaminėms gėlėms auginti tinka mažai susiskaidžiusios (daugiausia iki 25%) samaninės durpės. Kitas galima naudoti mišiniams su įvairiomis dirvos struktūrą gerinančiomis medžiagomis (smėliu, pjuvenomis, puvenomis, įvairiais kompostais).

Samaninės durpės rūgščios. Jų pH esti nuo 2,6 iki 3,4, o frezijos gerai auga tiktai tada, kai pH ) būna 5,0-6,5. Todėl labai svarbu durpes gerai neutralizuoti.

Patiko? Pasidalink