AR DŽEKAS LONDONAS PATS PERGYVENO TUOS NUOTYKIUS, KURIE APRAŠYTI JO KNYGOSE?

Jokiu būdu nereikia suplakti autoriaus su jo herojais net jeigu romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Nežinia, ar Džekas Londonas pergyveno tai, ką pergyveno jo herojai, tačiau jo gyvenimas susiklostė taip kad jis pažinojo tas šalis ir tuos Žmones, kuriuos vėliau aprašė savo romanuose. Atsižvelgdamas į savo literatūrinį uždavinį, jis pakeitė juos, meniškai atkurdamas.

Džekas Londonas (tikrasis vardas: Džonas Grifitas 1876—1916) dar būdamas berniukas, parsisamdė dirbti laive.—Septyniolikos metų amžiaus jis jau buvo kadrinis jureivis. 1897 metais dvidešimt vienerių metu amžiaus su pirmaisiais aukso ieškotojais jis išvyko į Aliaską, į Klondaiką. Jis pergyvena visą sunkią „aukso karštligės“ epopėja. Paskiau jis per didelį varga siekia mokslo ir rašo savo pirmuosius literatūrinius kūrinius. „Martinas ldnas“——tai meninis paties Londono gyvenimo atkūrimas. 1904 metais jis keliauja po Japoniją kaip karo korespondentas. 1906 metais drauge su žmona plaukia savo jachta“ „Spark“ aplink pasaulį. Taigi Londono romanuose ir novelėse randame pasaulį, pažįstamą jam pačiam. Bet ar tai reiškia, kad jo herojų patirtus nuotykius jis pats pergyveno? Ne. Galimas dalykas, kad jis pergyveno kažką panašaus.

Be puikių kelionių romanų, nuotykių. romanų, taip pat apysakų bei apsakymų apie gyvulius, Londonas paliko keletą labai įdomių romanų ir socialinių reportazų, parašytų iš pažangių, antikapitalistinių pozicijų („Geležinė pėda“, „Bedugnės žmonės“).

Džekas Londonas mirė 1916 metais, turėdamas keturiasdešimt metų.

KAS YRA ATOMINIS KATILAS

Aplamai greitieji neutronai urano branduolį gali suskaldyti tik labai retais atvejais. Dažniausiai greitieji neutronai susiduria su urano branduoliais, jų nesuskaldydami. Susidūrę šie kūnai atšoksta vienas nuo kito kaip sviedinukai.

Tačiau klausimas čia darosi sudėtingesnis, nes neutrono susidūrimai su urano branduoliais gali būti dvejopos rūšies: arba stangrūs, t. y maždaug tokie, kaip dviejų biliardo rutulių, arba nestangrūs, pavyzdžiui, tokie, kaip biliardo rutulio susidūrimas su plastilino rutuliu.

Stangraus susidūrimo atveju „pasikeis tik neutrono – judėjimo kryptis, bet greitis liks tas pats. Taigi neutrono energija lieka pastovi. Užtat nestangraus susidūrimo metu neutronas netenka dalies savo greičio, vadinasi, sumažėja kinetinė jo energija.

Esant didelei neutronų energijai, vadinasi, ir pradiniam jų greičiui, svarbiausias vaidmuo tenka nestangriems susidūrimams. Nuo jų labai smarkiai sumažėja su įvairiais branduoliais susiduriančio neutrono greitis jau vos po kelių tokių susidūrimų. Jeigu mūsų neutronas kiek sulėtės, tai jis jau nebegalės suskaldyti urano pagrindinio izotopo U 238 branduolio: jis tik susidauš su juo, kaip sviedinukas su sviedinuku.

Kyla klausimas: kaip ilgai vyks neutronų daužymasis su U 238 branduoliais? Šis procesas truks tol, kol neutrono energija sumažės ligi vadinamojo šiluminio judėjimo energijos lygio. Su tokia energija sklinda šilumos molekulės savo amžino šiluminio judėjimo metu.

Taigi neutronai, turėdami energiją, mažesnę už tam tikra reikšmę, jau negalės suskaldyti urano – 238 branduolio. O kaip su uranu 235? Kaip bebūtų keista, bet urano – 235 branduoliai gali skilti tuo greičiu, kuo mažesnį greitį turi neutronas.

Neįsigilinus tai atrodo absurdiška, nes aplinkiniame pasaulyje mes sutinkame tiesiog priešingus reiškinius. Pavyzdžiui, iš patyrimo žinome. kad akmuo, sviestas didele jėga, vadinasi, akmuo, lekiantis dideliu greičiu, žymiai lengviau sudaužys stiklą, negu akmuo, kurio greitis yra mažas. Tačiau mikropasauliui ne visada galima taikyti mikroskopinės taisykles.

Aukščiau nurodytame pavyzdyje neatsižvelgta dar į vieną svarbią kliūtį, pastojančią kelią sėkmingam grandininiam skilimui. Ji tokia. Yra tam tikras neutrono greitis, kuris sudaro labai rimtą pavojų jo savarankiškam egzistavimui. Kai neutronas juda tam tikru greičiu, beje, labai mažu ir artimu šiluminės energijos greičiui, tai jį gali sugerti izotopo 238 branduolys. Pasirodo, kad neutroną, mums taip reikalingą grandininei reakcijai palaikyti, pasičiupo U 238 branduolys o pats šis branduolys nesuskilo. Fizikai branduolininkai šį reiškinį vadina rezonansiniu sugėrimu (absorbcija).

KAS YRA ATOMINIS KATILAS I DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS II DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS IV DALIS

KAS YRA ATOMINIS KATILAS V DALIS

KUR IR KADA ATSIRADO POPIERIUS?

Pirmiausia išsiaiškinsime kas yra popierius. Popierius tai suklijuota ir plonais sluoksniais supresuota celiuliozė (medžiaga, kuri yra pagrindinė sudėtinė augalų ląstelių apvalkalų dalis). Žodis popierius kilęs iš papiruso augalo pavadinimo; iš papiruso stiebo senovės egiptiečiai gamindavo rašomąją medžiagą. Tačiau papiruso perdirbimas Egipte neturi nieko bendra su popieriaus gamyba. Popierių gaminti pradėta II-ojo m. e. amžiaus pradžioje Kinijoje. o europiečius to darbo“ išmokė arabai.

Ilgus metus popieriaus gamybos technologija nesikeitė. Popieriaus masė buvo gaunama iš medvilninių arba lininių skudurų. jungiant šią masę su kalkių skiediniu arba pelenais. Perdirbant rankomis, popieriaus masė pirma būdavo užmaišoma su vandeniu katile, o paskiau porcijomis semiama ir dedama į stačiakampę formą. Išeidavo popieriaus lapas. Popieriaus nedaug tebuvo gaminama, ir jis atsieidavo labai brangiai.

1799 metais, po prancūzų Robero ir brolių Fudrinje išradimų. popierių buvo pradėta gaminti ilgomis juostomis ir žymiai daugiau. Ėmus popierių gaminti tiesiog iš medienos, kaip pagrindinės žaliavos, sumažėjo jo kaina.

Didžiulę pažangą šioje srityje geriausiai apibūdina skaičiai apie laikraštinio popieriaus gamybą. Mūsų laikais popieriaus mašina per minutę pagamina apie 350 metrų popieriaus aštuonių metrų pločio. Taigi per dieną ji gali pagaminti apie dešimt vagonų laikraštinio popieriaus.

KAS YRA RADIOAKTYVIEJI IZOTOPAI?

Visi aplink mus esantieji kūnai, kieti, skysti ir dujiniai, sudaryti iš palyginti nedidelio labai smulkių dalelių—atomų – variantų skaičiaus. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio, kuris apsuptas besisukančių elektronų. Šių elektronų skaičius lygus į atomo branduolio sudėtį įeinančių protonų skaičiui ir atitinka šio elemento numerį Mendelejevo periodinėje elementų sistemoje.

O štai neutronų skaičius tam tikro elemento atomo branduolyje gali būti įvairus. Tuos atomus, kurių branduoliai turi vienodą protonų skaičių, bet skirtingą neutronų skaičių, vadiname tam tikro elemento izotopais.

Imkime konkretų pavyzdį: vandenilio atomą. Šio atomo branduolys sudarytas iš vieno protono ir gali visai neturėti neutronų arba turėti vieną arba du neutronus. Šiuos tris vandenilio izotopų atomus mes iš eilės vadiname lengvojo vandenilio, sunkiojo vandenilio, arba deuterio, ir ultrasunkiojo vandenilio, arba tričio, atomais; šių atomų branduoliai vadinami „protonu“, „deutronu“ ir „tritonu“.

Kitas pavyzdys gali būti urano atomas. Jo branduolys visada turi vienodą protonų skaičių, būtent 92, ir tam tikrą neutronų skaičių. Neutronų gali būti 146, 143, 142 ir t. t. Todėl kiekvienu iš nurodytų atvejų urano atomo svoris yra kitoks. Šį svorį apibūdiname vadinamuoju masės skaičiumi (atominis svoris), kuris stačiai yra visų branduolyje esančių protonų ir neutronų suma. Taigi urano izotopus apibūdiname tokiais masės skaičiais 238 (92+146), 235 (92+143), 234 (42+142). Dėl to šie izotopai ir Žymimi; U238, U235, U234 ir t.t.

Žinodami sutartinį izotopo žymėjimo Ženklą, labai lengvai galime nustatyti jo branduolio protonų ir neutronų skaičių. Pavyzdžiui, imkime kobalto izotopą, sutartinai pažymėtą Co 60. Kobaltas užima 27 vietą periodinėje elementų sistemoje, vadinasi, jo apvalkale sukasi 27 elektronai ir atitinkamai jo branduolyje yra 27 protonai. Neutronų skaičių sužinome, atimdami protonų skaičių iš masės skaičiaus, esančio prie sutartinio ženklo (60). Atėmę gauname 33 neutronus (60—273—33).

Visi elementų izotopai skirstomi į dvi grupes – į patvarius ir nepatvarius izotopus (vadinamuosius radioaktyviuosius). Radioaktyviųjų atomų branduoliai savaimingai, tik vidaus jėgų veikiami, palengva irsta leisdami elektringas alfa arba beta daleles (elektronus). Kartais drauge atsiranda elektromagnetinis spinduliavimas – gama – spinduliai. Branduolys, išspinduliavęs dalelę, tampa naujo kitą krūvį turinčio elemento atomo branduoliu.

Izotopas iš radioaktyviosios formos gali virsti patvariąja per Vieną arba kelis kartus, pasikartojančius vienas paskui kitą nevienodais laiko tarpais.

Kiekvienam egzistuojančiam radioaktyviajam izotopui būdingas specifinis irimo laikas, kurį visada galima rasti izotopų lentelėje greta jo sutartinio ženklo. Šį laiką vadiname „pusiau irimo periodu“ – jis yra tartum to izotopo pasas, nustatąs laiką, per kurį radioaktyviai pasikeis pusė atomų. esančių tuo momentu.

Tegu, pavyzdžiui, mes turime milijardą bismuto radioaktyvaus izotopo (sutartinis ženklas _Bi210) atomų. Šie atomai pradeda kisti – vieni anksčiau, kiti vėliau. Tačiau po penkių dienų, kurios yra izotopo Bi210 pusiau irimo periodas, suirs lygiai pusė visų bismuto atomų. Kitaip tariant, po penkių dienų lieka 0,5 milijardo bismuto Bi210 atomų. Praėjus dar penkioms dienoms, lieka jau tik 0,25 milijardo šių atomų (nes O,5X0.5=0,25), ir t. t.

Dabar pažiūrėkime, kas gi vyksta su radioaktyviais atomais, kurie suiro. Mūsų bismuto izotopas yra beta – radioaktyvus. Tai reiškia, kad kiekvienas Bi210 branduolys virtimo metu išmeta vieną elektroną. Tai vyksta dėl to, kad vienas iš branduolio neutronų virsta protonu. Dabar šis branduolys tampa naujo elemento polonio (sutartinis ženklas P0210) branduoliu. Gautasis branduolys taip pat yra radioaktyvus, jo pusiau irimo periodas* 138 dienos. Irdamas jis išmeta “alfa dalelę, susidedančią iš dviejų protonų ir dviejų neutronų. Tai helio branduolys. Išmetęs alfa dalelę, polonio izotopo branduolys virsta švino izotopo Pb206 branduoliu. Švino atomas, turįs masės skaičių 206, yra
patvarus, ir todėl juo baigiasi bismuto radioaktyvių virtimų ciklas.

Taigi radioaktyviojo bismuto atomo branduolys dviejų eilinių kitimų būdu virto patvaraus švino atomo branduoliu. Šių kitimų metu jis išmetė beta dalelę (elektroną) ir alfa dalelę (helio atomo branduolį).

Įvairių radioaktyviųjų izotopų pusiau irimo periodai gali labai smarkiai skirtis vienas nuo kito. Vienų izotopų „gyvenimas“ yra trumputis, trunka dalį sekundės; kiti gali egzistuoti milijonus metų. Kaip tik šios izotopų ypatybės fizikams atomininkams yra vertinga rodyklė, įgalinanti pažinti tam tikrą izotopa. Stebėdamas, kaip kinta spinduliavimas, kurį skleidžia medžiaga, turinti įvairių radioaktyviųjų izotopų atomus, fizikas gali nustatyti, ar vieną bei kitą spinduliavimą išskiria anglies C 14 atomai, ar magnio Mg 27 atomai,
ar Cinko Zn 113 atomai, ar plutonio Pu 236 atomai.

KOKIA YRA SKAITMENŲ ISTORIJA?

Kasdieniniame gyvenime mes jų naudojamės skaitmenimis. Tai yra sutartiniai ženklai skaičiams žymėti. Iš viso jų yra dešimt: 0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9. Jais galime užrašyti bet kuriuos skaičius, atlikti apskaičiavimus ir aplamai skaičiuoti. Skaičių ženklai — skaitmenys — turi savo istoriją. Ji yra susijusi su dvasiniu žmonijos vystymusi ir jos kultūriniu lygiu. Pirmykštis žmogus operavo paprasčiausiomis sąvokomis, naudojosi dviem apibrėžimais: vieneto ir dydžio. To jam pakakdavo primityviame gyvenime. Tačiau, kai gimsta visuomenė, pasidaro reikalinga dalyti materialines gėrybes tam tikrais santykiais.

Žmonės pradeda kalboje vartoti skaitvardžius, pirma paprasčiausius: vienas, du, trys, paskiau sudėtingesnius, ir, naudodamiesi kombinacijomis, išreiškia didelius skaičius. Pavyzdžiui, septyni — tai trys, trys ir vienas. Manoma, kad sutartiniai ženklai skaičiams reikšti pasirodė tuo pačiu metu, kaip ir raštas. Atsiranda lyg skaičių abėcėlė. Seniausi ženklai, kurie buvo naudojami skaičiams ir skaičiavimams, mums žinomi iš archeologinių iškasenų. Tie ženklai labai įvairūs. Senovės Egipte vienetui žymėti kurį laiką buvo vaizduojamas ribos stulpas, skaitmuo 5 buvo piešiamas kaip balandis, 7 — kaip gaidys, 10 kaip pasaga ir t. t.

Norint parašyti kokį nors skaičių, stačiai buvo piešiamas atitinkantis daiktas. Vėliau šis sudėtingas būdas užleido vietą paprastesniam. Babilono gyventojai, naudojęsi kyliaraščiu, vienetą vaizdavo kaip vieną kylį, dvejetą kaip du kylius, dešimti — kaip mazginį kylį, pasuktą smaigaliu į kairę, ir t. t. Iki mūsų dienų išliko gana griozdiški įvairių skaičių vaizdavimai, kurie buvo priimti senovės Romoje. Be abejo, jūs visi pažįstate juos. Sudėtingiems skaičiavimams šis skaičių rašymo būdas aiškiai netinka.

Skaitmenys, kuriuos priimta vartoti šių dienų civilizuotame pasaulyje, vadinami arabiškaisiais. Tikriausiai arabai atsinešė juos iš Indijos į Egiptą, iš kur jie per Viduržemio jūros pakrantes pasiekė Europą, maž-daug X m. e. amžiuje. Žinoma, tuometiniai žymėjimai skyrėsi nuo šiandieninių. Mes gerai įsivaizduojame, su kokiais sunkumais susidurdavo senovės pasaulio žmonės, norėdami skaičiuoti dideliais skaičiais.

Rimtai palengvėjo skaičiavimas, kai buvo įvestas skaitmuo 0, leidžiantis suteikti skaitmenims įvairias skaičių reikšmes priklausomai nuo tos vietos, kurioje jie parašyti. Pavyzdžiui, skaitmuo 6 skaičiuje 60 reiškia šešias dešimtis, o tuo tarpu 6 su trimis nuliais — šešis tūkstančius. Toks skaičių rašymo būdas vadinamas pozicine sistema. Jos pradmenys, kaip ir dešimtainės sistemos pradmenys, buvo žinomi gana anksti. Abiem sistemoms susijungus, taip pat bendrai joms besivystant, supaprastėjo skaitmenų rašymas ir skaičiavimas.

KODĖL VANDUO GESINA UGNĮ?

Degimas vyksta susijungus degamajai medžiagai su oro deguonim. Neprieinant orui, medžiaga nedegs net įkaitinta iki aukštesnės už įsiliepsnojimo temperatūrą. Užtverdami kelią orui prieiti prie jau degančios medžiagos, galime nutraukti degimą, arba, kaip sakoma, užgesinti ugnį. Taigi ugnį galima užgesinti, užpilant ją smėliu, žeme, leidžiant iš gesintuvų anglies dvideginio (dujų) čiurkšlę, nepalaikančią degimo. Ant stalo apverstos arba sudužusios lempos žibalą labai dažnai gesiname, užmesdami ant liepsnos antklodę arba paltą.

Tuo užkertame kelią orui, taigi ir deguoniui prieiti prie degančio žibalo. Užliedami liepsną vandens srove, pirma, padengiame ją skysčio sluoksniu, kuris atkerta kelią orui patekti į liepsną, antra, sumažiname degimo temperatūrą, sudrėkiname medį, anglis ir pan. Vanduo, virtęs garais, sugeria šilumą ir sumažina degančio kūno temperatūrą. Nereikia gesinti vandeniu degančio žibalo arba benzino, nes benzinas arba žibalas iškyla į vandens paviršių, degdami toliau.

IŠ KUR ATSIRANDA MINTYS?

IŠ KUR ATSIRANDA MINTYS?

Kadaise — o kai kurie žmonės net ir dabar — į šį klausimą atsako labai lengvai: žmogus turi sielą, dėl to jis ir geba galvoti.

Tačiau mokslas tokio atsakymo negali pripažinti teisingu: toks atsakymas nepagrįstas ir, iš esmės, nieko nepaaiškina. Bet jeigu mes, užuot spėlioję, naudosimės patikrintais faktais, tai atsakymas turės mokslų pobūdį.

Mokslininkai atliko daug tyrinėjimų: kada atsiranda mąstymas; kada išnyksta, kaip jis vyksta, ko reikia jam vykti. Jų surinkti gausūs faktai įrodo, kad žmogaus mąstymas yra aukštoji smegenų veikla, ir leidžia suformuluoti dėsnius, pagal kuriuos jis vyksta. Smegenų veiklos dėsnių tyrinėjimo srityje ypač yra pasidarbavę akademikas I. Pavlovas ir jo mokykla. Jų darbų dėka mokslas apie smegenų veiklą pasiekė žymią pažangą. Ir mes galime žymiai giliau ir tiksliau, negu prieš kelis dešimtmečius, atsakyti iškeltą klausimą. Pasistengsime atsakyti šį klausimą kuo trumpiau.

Mąstymas būna įvairaus sudėtingumo: vienaip mąsto, pavyzdžiui, vaikas, kuris stengiasi pasiekti per aukštai padėtą lėlę, ir kitaip mokslininkas, kuriantis naują teoriją. Vadinasi, „mąstymas“ reiškia dvi skirtingas procesų rūšis: vadinamąjį vaizdinį motorini mąstymą ir mąstymą sąvokomis. Pirma panagrinėsime paprasčiausią mąstymo formą.

Mąstymas prasideda ten, kur, tenkinant koki nors poreikį, atsiranda kliūtis, kuriai nugalėti tam tikras individas neturi jokių įgimtų arba įgytų priemonių. Tai patikrinsime, kaip pavyzdį paėmę elementarią, paprastą mąstymo formą, pasitaikančią gyvuliams (yra žinoma, kad labai organizuoti gyvuliai turi protingos elgsenos pradmenų).

Priešais alkaną beždžionę buvo pastatyta uždara dėžutė su vaisiumi. Norėdama gauti šitą maistą, beždžionė turi įveikti — atidaryti dėžutę. Dėžutė padaryta taip, kad, norint ją atidaryti, reikia įstatyti lazdelę esančią viršuje angelę ir suduoti per ją. Vadinasi, kliūtį galima bus įveikti tada, kai pasidarys aišku, jog lazdelė, angelė dėžutėje ir tai, kad ją reikia atidaryti, šiuo atveju vienas nuo kito priklausomi. Taigi savotiško praktiško mąstymo dėka gyvulys gali „pažinti“ šią priklausomybę ir išmokti atidaryti dėžutę.

Tai vyksta šitaip. Beždžionės vidaus organų būklė (alkio pojūtis), dėžutės vaizdas, joje padėto vaisiaus kvapas — tai įvairūs dirgikliai, sukeliantieji ypatingus procesus nervų sistemoje. Nuo šių dirgiklių gyvulio nervais eina impulsai, kurie pasiekia smegenis. Šie impulsai, tartum greitasis traukinys, tuojau pat atitinkamu keliu eina toliau, raumenis.

KAS YRA SKONIO POJŪČIAI?

Žmogus, kaip ir aukštesnieji stuburiniai gyvuliai, skonį pajunta su skonio organu. Ji sudaro ne tik liežuvis, kaip žmonės paprastai mano: iki dešimties — dvylikos metų amžiaus vaikai skonį junta visa vidine burnos ertme, o suaugusieji — liežuvio pagrindu, kraštu ir galiuku, minkštuoju gomuriu, kai kuriomis stemplės dalimis. Visų šių vietų gleivinėje yra specialūs skonio organai. Tai vadinamieji skonio svogūnėliai su juntamosiomis ląstelėmis, kurios baigiasi skonio ataugėlėmis (plaukeliais). Nervais jie sujungti su smegenų žievės skonio centrais, kur atsiranda skonio pojūčiai.

Yra keturios rūšys skonio ląstelių, kuriomis gauname keturis pagrindinius skonio pojūčius: kartų, saldų, rūgštų ir sūrų. Visi kiti skonio pojūčiai, ir, be to, labai įvairūs, yra pagrindinių skonio dirginimų deriniai su uoslės dirginimais. Todėl, pavyzdžiui, sergant stipria sloga, kai uoslė beveik neveikia, mes skundžiamės, kad valgis „nustojo skonio“. Skonio pojūčiai kyla po to, kai seilės ištirpdo maistą burnos ertmėje. įvairios liežuvio vietos yra nevienodai jautrios skonio dirgikliams: liežuvio galiukas jautriausias sūriems ir saldiems dirginimams, liežuvio kraštai — rūgštiems, liežuvio pagrindas — kartiems.

Geriausiai skonį galima pajusti ragaujamo skiedinio temperatūrai esant -1-10°-20°, taip pat skiediniui trinantis gomurį. Pavyzdžiui, 0,04 miligramo chinino dar sukelia kartaus skonio pojūti, 1 miligramas valgomosios druskos – sūraus, 0,3 miligramai cukraus — saldaus skonio pojūtį. Rūgštaus skonio pojūtį sukelia jau 0,01 procento druskos rūgšties tirpalas. Suprantama, įvairūs žmonės yra nevienodai jautrūs skonio pojūčiams; senatvėje šis jautrumas mažėja. Smarkiai nušalus ir nusiplikinus +50° temperatūros skysčiu, liežuvis kurį laiką nejunta skonio.

KAIP ILGAI GALIMA GYVENTI BE MAISTO IR VANDENS?

KAIP ILGAI GALIMA GYVENTI BE MAISTO IR VANDENS?

Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių ir pirmiausia nuo organizmo būklės, o paskiau nuo to, ar organizmas kartu negauna ir maisto, ir vandens, arba tik maisto, arba tik vandens. Be vandens organizmas nukenčia daug labiau, negu be maisto: troškulys žudo kur kas greičiau, negu badas.

Organizmui visiškai negaunant maisto, sutrinka medžiagų apykaita. Pritrūkęs maisto, organizmas naudoja jo gyvenimui mažiausiai svarbių organų audinių medžiagą. Daugiausia nustoja svorio riebalinis audinys, mažiausia — smegenys. Badaujančio žmogaus kūno svoris iš pradžių mažėja palengva, vėlesniu badavimo laikotarpiu ima kristi staigiai. Prasideda baltyminių kūnų irimas, organizmas apsinuodija šio irimo produktais ir pagaliau miršta. Žmogus žūva po 40-70 badavimo dienų, žiūrint, kaip atsparus organizmas.

KODĖL ŽMOGUS NORI GERTI? KAS YRA TROŠKULYS?

Tai fiziologinis reiškinys. Nuo mažo troškulio atsiranda truputis ir noras ryti. Esant dideliam troškuliui, seilių nebeišsiskiria, išdžiūsta burna bei gerklė. Ilgas troškulys atsiliepia bendrai savijautai. Burnos ir gerklės gleivinė parausta, ryti darosi sunku, balsas užkimsta, prasideda akių uždegimas ir karščiavimas, padažnėja pulsas, žmogus netenka apetito, veidas dega, atsiranda bendras nuovargis. Vėliau padidėja jutimo organų jaudrumas, prasideda haliucinacijos, karštligė, kliedėjimas, netenkama sąmonės ir pagaliau baisiose kančiose ateina mirtis.

Troškulys atsiranda, pradėjus kraujyje smarkiai kauptis mineralinėms druskoms ir organinėms medžiagoms. Dažniausiai būna dėl to, kad organizmas netenka pernelyg daug vandens. Kartais druskos perteklius kraujyje susidaro dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, vartojant sūrų maistą. Tada taip pat atsiranda kankinantis troškulio jausmas, nors organizme vandens yra pakankamai, net per daug. Vidutiniškai žmogaus organizmas turi 65 procentus vandens (vaiko amžiuje daugiau, subrendusiame mažiau).

Normaliai organizmui per dieną reikia 2-3 litrų vandens. Vanduo iš organizmo išskiriamas drauge su šlapumu (vidutiniškai 1,5 litro per parą) ir su išmatomis (0,2 litro), garų pavidalu kvėpuojant (apie 0,43 litro per parą). Nuolat nustojant vandens, būtina gerti daugiau skysčių. Karštose, sausose dykumose organizmas gali netekti tiek vandens (daugiausia prakaituodamas), jog reikia gerti po 12 litrų per dieną.

Karštame klimate kartais per valandą išteka 0,9 litro prakaito; tuo būdu netenkama ne tik vandens, bet ir mineralinių druskų. Dėl to išlaikyti vandenį organizme pasidaro sunkiau, ir prakaituojama dar smarkiau, o troškulio niekuo negalima numalšinti. Tokiais atvejais vanduo pasūdomas.

KOKS STORIAUSIO PASAULYJE MEDŽIO SKERSMUO?

KOKS STORIAUSIO PASAULYJE MEDŽIO SKERSMUO?

Ar žinote, kas yra higrografas? Tai yra prietaisas, kuris automatiškai užrašinėja siauroje popieriaus juostelėje oro drėgmės kitimus. Šis prietaisas išrastas palyginti neseniai ir gali dirbti tik žmogaus kruopščiai kontroliuojamas. O lietmatis? Lietmatis žinomas ir naudojamas nuo senų laikų, jis žymiai paprastesnis prietaisas ir vartojamas atmosferinių kritulių kiekiui matuoti.

Dabar įsivaizduokite, kad tais laikais, kai žmonės visai nesidomėdavo gamtoje vykstančiais pasikeitimais, kai jie tik konstatuodavo: „šalta, šilta, sausa, drėgna“, niekur to neužrašydami ir nedarydami išvadų, gamtoje buvo gyvų higrografų, automatiškai žyminčių lietmačių. žinoma, jie neregistruodavo drėgmės pasikeitimų per parą, bet metinius kitimus jau galima iš jų išskaityti, o periodiniai pasikeitimai, apimantieji daugelį metų, yra visiškai aiškiai sužymėti. Tokie gyvi „prietaisai — tai medžiai, kurie žymėdavo drėgnumo kitimus, vykusius daugiau kaip prieš tūkstanti metų. Mes žinome, kad iš nukirsto medžio kelmo rievių skaičiaus galima nustatyti jo amžių. Ir ne tiktai amžių. Taip pat galima patikrinti, kuriais metais medžiui „geriau sekėsi“, ir jeigu jo niekas nepersodindavo ir netręšdavo mėšlu (šito tikriausiai neatsitikdavo miško tankmėje daugiau kaip prieš tūkstanti metų), tai iš sluoksnio storio nustatome, kurie periodai buvo drėgni, o kurie sausi. Ligi šiol šitaip stebėta tik nukirstus medžius. Šiuo metu specialiu grąžtu galima išgręžti iš gyvo kamieno plona plokštelę ir, lyginant vieną po kitos einančias rieves, apskaičiuoti, kada būdavo sausros laikotarpiai, o kada būdavo drėgna. Taip skaičiuota Kalifornijoje, kur plokštelės buvo išgręžtos iš keturių šimtų penkiasdešimties sekvojos medžių. Kruopščiai išmatavus paskirtų rievių storio ir apdorojus rezultatus, pasirodė, kad prieš 600, 900 ir 2000 metų buvo drėgni laikotarpiai (platesnės metinės rievės), tuo tarpu nuo mūsų eros VI amžiaus vidurio ligi VIII amžiaus vidurio buvo sausros laikotarpis. Žinoma, šie duomenys liečia Kaliforniją, ir norint nustatyti, kaip buvo mūsų krašte, tektų daryti tokius pat bandymus su mūsų medžiais milžinais. Bet juk niekas nežalos mūsų gamtos paminklų. Per mažai išliko medžių milžinų, kad būtų galima šitaip juos bandyti. Užtat kelių dešimtmečių laikotarpiu jūs galite patys meteorologiškai stebėti „gyvus lietmačius“.

Būdami miške, apžiūrėkite ir išmatuokite nupjautų medžių kelmų rieves, atsižvelgdami, kad jauniausieji sluoksniai yra pačiame kelmo krašte, ir padarykite išvadas, kurias galite patikrinti, palygindami savo stebėjimus su Hidrologinio meteorologinio instituto duomenimis. Bet grįžkime prie medžių milžinų. Jeigu kalbama apie aukštį, tai su Kalifornijos sekvoja, kuri turi apie 6 tūkstančius metų amžiaus, sėkmingai lenktyniauja Australijos eukaliptas, kuris už ją yra aukštesnis 10-15 metrų, užtat storumu viso pasaulio medžių tarpe nėra lygių sekvojai. Sekvojos kamieno apskritimas kartais siekia 46 metrus. Ant tokio medžio kelmo plokštės kadaise buvo pastatytas namelis žurnalo „Medžio-milžino žinios“ redakcijai. Ant kitos plokštės tilpo pianinas, keturių instrumentų orkestras ir šešiolika šokančių porų.